As ne tik pagalvodavau apie mirti,bet ir dariau viska ,kad mirciau - kai nebeliko prasmes gyvent...ir viskas buvo MEILE...Kai isgyvenau (stebuklo deka), supratau, kad man dar reikia daug ka patirti,pajusti ir pamatyti...
As ne tik pagalvodavau apie mirti,bet ir dariau viska ,kad mirciau - kai nebeliko prasmes gyvent...ir viskas buvo MEILE...Kai isgyvenau (stebuklo deka), supratau, kad man dar reikia daug ka patirti,pajusti ir pamatyti...
skausmas mane slegia kaip akmuo... sirdis kruvina nenuplaus jos vanduo... lyg zaisda gili, o veliau randas joje... argi daug as prasiau tiktais but mylima... tik dabar supratau kad zaitei manimi nerupejau tikrai tau visa sirdimi... as likau izeista...
Siaubo apimtos akys, drebantis balsas ir mirtis,
Vėjo baškomas kūnas ,beprasmiškas klyksmas ir pražūtis.
Užtemusi saulė man kelio nerodys, blasfemija miško tamsoj,
Laiptai į tamsa veda, klaidina mintys apsuptos liesnos.
Tarp mirštančių medžių kauksmas vilkų,
degančių sielų malda.
Šmeklų sūkury pasislėpęs maldauju
Leiskit pabėgt man iš čia.
Ant bedugnės krašto, apsuptas šešėlių balsą prarajos girdžiu,
Pragaro jėgos užpildo sielą, liepsnos akyse.
Ženklas iš viršaus, skrydis paskutinis,
tamsa ugnyje prieš akis.
Juodieji sparnai užveria duris.
Akmens tyla, kapo duobėje...
Minčių tuštumos pirštais nepaliesi, mintys ne širdis
Ištrūkusios sielos atgal nepakviesi, be sielos - mirtis
Skausmo perkreiptas veidas į verksmą žvelgs su palaima
Verkiančios akys prie pragaro vartų klyksmą paverčia tyla