Tiesiog einam skirtingais keliais
Ir tikslai kiti, ir kiti pakeleiviai...
Susitinkam tik sankryžose.
Kaip vagis pripuolu prie svetimo stalo
Gal niekas nepastebės , kiek daug valgau.
Nepasisotinu... Gal paskiau pykins...
Tiek to...
Vis tiek jau reikia eiti.
Iki kitos sankryžos...
Gal pasiklydes minioje zmogus sugebetu rasti iseiti, kaip jam gyvent, bet niekada negaletu gyventi. Jis ieskotu, plestusi i gabalus is nezinos.. Is noro buti kitokiam negu tie keli milijonai zmoniu. O juk keli milijonai tiek nedaug, nors kartais atrodo, jog ju pakankamai, kad sugriautu vieni kitiems gyvenimus, norus ar tikslus..
Siltas lietus tyliai mirsta vieniso zmogaus lupuose. Jis kreidelem paiso ant balomis nutiesto asfalto, zinodamas, kad niekada taip nieko ir nenupies. Pries kelis metus jis butu manes kitaip. Jis butu galvojes, jog viskas, ka daro, turi prasme ir tikslus. Bet ju nera.. Ir dabar jis tik zmogus, slepiantis galva po skrybele, uzsidejes kauke, - kad zmones nezinotu, jog jis nesugebejo igyvendint svajoniu. Nesugebejo but kitiems herojumi, kuriuo kiekvienas jauciasi, bet ne vienas juo netampa.
As daznai gincyjuos su savim. Beprote. Stebiu zmones uzsidejus akinius nuo saules, lietinga, apsiniaukusia diena..
- Idomu, kur jie skuba? - Tariau sau ibegus i kavine, kai pradejo lyt kaip is kibiro.
Atsisedau kampe, is abieju pusiu apsupta langais. Maciau masinas, zmones su skeciais, salikais, vaikus, lakstancius aplink tevus. Ruduo. Kaip greit keiciasi metu laikai. Megstu rudeni. Turbut vienintelis metu laikas, kai jauciuosi savimi. Kai galiu nesirupint gyvenimu, o tiesiog gyvent. Bet idomu, ar gyvena jie? Vaiksciodama parke matau ivairiu zmoniu, su savo galimybemis ir baimemis. Visi jie skuba. Kur? Vistiek toliau saves nenubegs. Taip ziuredama, nutariau, kad jie eina pas kazka. Vaikai, is mokyklos, i namus, vaikinai su gelemis, pas savo mylimasias, i silta glebi. Netgi tie, kurie letu zingsniu eina per balas, kazkur skuba.. O as sedziu tuscioje kavineje. Niekur neskubedama, nes neturiu pas ka. Ir neturiu kur.
Turiu tai, ko daugelis gali netu/(no)ret. Tevus, nama, moksla, bet tai ne gyvenimas.. O kitu zmoniu siekimu atkartojimas, JU gyvenimu seselis. Tad neturiu kur skubet, nenoriu. Tik kazko truksta.
Kaip labai gyvenimas mus keicia? Vakar Tu buvai draugu apsuptyje, siandien - turi vienas zvelgt i pasauli.. O kartais pasidaro taip liudna, jog nori sustot.. Ir kaukt is skausmo, bet tyli, rasydamas paprasta sms zinute: "Iki vakaro, myliu.", betkuriam surinktam nepazistamam numeriui..
Ramus rudens vakaras. Lyja. Vienas zmogus piesia kreidelem ant balomis nutiesto asfalto, zinodamas, kad sekanti busiu as..
Prisiminimais prikalta prie Rudens..
juoda smala Tiskus geria
auskaras jam ausi veria
barsto stiklo jis karolius mindo juos i skysta moli
tyliai sruvanti nuo slaito
uodus jis ikyriai baido
vienas oudas krauja siurbe
kitas kanda riebe ziurke
trecias ieti uzsisveres mes i ta
kur krauja gerias
garsiai dodtojevski skaito
bruka mums mintis balsu,
ponui tishkui net baisu
asarotos akys seka laikrodzio rodykle,
sirdies duziai vis letedami isnyksta
sudie netardamos jos lupos uzsiciaupia,
nes nieks sioj zemej jos nelauke ir nelaukia
gyvenimas sunkiu kliuciu nepagailejo
"kodel taip man?"vis klausdavo ji tyliai vejo
kol angelai galop paklause jos maldu,
pasieme ja skrajot su jais kartu
dabar is auksto su sypsena placia
ji nuzvelgia visus:tave,mane...
ir ranka kelia-linki mums geros kloties
pripildydama sirdis mus stiprybes ir vilties
jei kartais zmones tau atrodo svetimi
ir vis dangun lyg i namus zvelgi
atmink-tu zemej laikinai
virs debesu aukstai tavo tikri namai!
SVEIKI, noriu ir as apie savo kuryba nuomone isgirsti
ateina i galva karts nuo karto kokios eiles
Susitikome mes tada, kai
buvo pati pavasario pradzia,
Miesto vakaro sutemoje
Prie manes privaziavai su masina
Nedrasiai nuzvelgiau tave visa
Tu nusisypsojai, pamojai man ranka
Pamilau tave is kart tada,
Nesupratau ar tai tiesa,
Atsisveikinant pabuciavau tave,
Kaip gera buvo sirdyje
Tikiuosi bus taip visada,
Sildys mus ta meile, musu amzina!
Užsimerkęs aplink žmonių balsus girdi.
Jie kaip stygos - nutrūksta, o girgždėjimas aidi.
Tame skruzdėlyne tu vienas tyli,
Juk žinai, tavo liežuvį kaip krištolą suskaldys.
Išgeriam: aš, architektas ir tu.
Po gurkšnelį trauktinės ar midaus.
- Nežinau, žodžių neberandu.
Pasirašau -
Prasigėrusios psichopatės vardu.
Ir ošia vėjai, kažkur link kalnų,
ir vėl išgeriam:
Aš, architektas ir tu.
O po kojomis mūsų - pasaulis žmonių,
Žvaigždėtas nakties dangus virš galvų.
Žiūrėdami tuštumon, kaip tarp savų,
Suprask, aš gyventi mokaus, ne gyvenu.
Jau pustuštis butelis, bet išgėriam kartu:
Aš ir tu.
Architektui šiltą skystį įpilam tarp dantų.
Ir žvaigždės savo vietose - nebylios.
- Mažos, lemputės šviečiančios įkyrios
Užmiega mums virš galvų,
Kur ant seno pastato stogo miegam,
Aš, architektas ir tu.
Iš maldos,su malda,ir per maldą,
auga tavo pirminis žmogus.
Jei tikėjimas tau nėra duona,
nesijausi pavalgęs,dangaus.
Dėl erškėčių neverta aukotis,
jeigu juose nemiršta kažkas.
Šie gyvenimas tavo pražuvęs,
jei negimsi iš aukštybės**,vidum.
Tu nebūk Nikodemu*,atgimki!,
ir palik visas pasakas vaikams.
Su laiku,tu į maldą įžengsi,
kurioje,pats kalbėsi su Dievu.
2010.05.20
G.A
Nikodemas*
Naujasis testamentas.Evangelija pagal Joną,3-čias skyrius.
2,3,4 ir t.t,žymi skyriaus eilutes.
Buvo vienas fariziejus, vardu Nikodemas*, žydų didžiūnas. 2 Jis atėjo nakčia ir kreipėsi į Jėzų: Rabi, mes suprantame, kad esi atėjęs nuo Dievo kaip mokytojas, nes niekas negalėtų padaryti tokių ženklų, kokius tu darai, jeigu Dievas nebūtų su juo.
3 Jėzus atsakė:
Iš tiesų, iš tiesų sakau tau:
jei kas neatgims iš aukštybės**(iš aukšto)
negalės regėti Dievo karalystės.
4 Nikodemas paklausė: Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas nebejaunas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir vėl užgimti? 5 Jėzus atsakė:
mini,prie ko čia kableliai,taisyklės?
Mene kaip ir religijoje,visi gimę tik pamokslauti...
Jokio prieštaravimo aš neturiu.
Kad kita,dėl jūsų minčių.
Nieks nežino geriau už mus,mūsų mintis.
Todėl,bet kokia kritika,pasmerkta pražūčiai!.
Taisyklės naudingos tik tiems,kas jų laikosi...
O reziume,labai jums dėkui kad parašėte savo nuomonę.
Ne kiekvienas išdrįsta turėti,gerbti savo nuomonę...!
Linkiu jums gyvenime,kūryboje sėkmės!
mini,prie ko čia kableliai,taisyklės?
Mene kaip ir religijoje,visi gimę tik pamokslauti...
Jokio prieštaravimo aš neturiu.
Kad kita,dėl jūsų minčių.
Nieks nežino geriau už mus,mūsų mintis.
Todėl,bet kokia kritika,pasmerkta pražūčiai!.
Taisyklės naudingos tik tiems,kas jų laikosi...
O reziume,labai jums dėkui kad parašėte savo nuomonę.
Ne kiekvienas išdrįsta turėti,gerbti savo nuomonę...!
Linkiu jums gyvenime,kūryboje sėkmės!
Už palinkėjimus ačiū. O dėl viso kito... na, aš esu įpratinta gerbti kalbą, kaip ir kitas tautines vertybes. Gal šiuo atžvilgiu esu senamadiška. Kaip ir žmoguje viskas turi būti gražu (jei neklystu, tai rusų klasiko Čechovo mintis, jokiu būdu nepretenduoju į autorystę), taip ir puikiausią kūrinį gali gerokai sumenkinti gramatinės klaidos ir ne vietoje sudėti skyrybos ženklai.
Ir apskritai, kaip ir rašyti turi teisę kiekvienas, taip ir kritikuoti. Juolab, kokia čia ir kritika...
Dėl kalbos.Jei nerašyčiau lietuviškai,tada tikrai kažkas galėtų barti,ar pan
mane,dėl kalbos.
O dėl taisyklių,ne visi jas moka tobulai,tai žmogiškom akim žiūrint,
jos nueina į antrą planą...
Svetainės turinio atžvilgiu, kas yra didesnis turtas,kūrinys,ar komentaras?
Kaip tu manai mini?
Manau kad klausimas analogiškas - kas buvo anksčiau, kiaušinis ar višta? Tai vienas iš kito išplaukiantys dalykai, nebūtų komentaro, jei nebūtų kūrinio, antra vertus, jei žmogus nenorėtų sulaukti komentaro, kurių galų talpinti tą kūrinį į forumą?
Manau kad klausimas analogiškas - kas buvo anksčiau, kiaušinis ar višta? Tai vienas iš kito išplaukiantys dalykai, nebūtų komentaro, jei nebūtų kūrinio, antra vertus, jei žmogus nenorėtų sulaukti komentaro, kurių galų talpinti tą kūrinį į forumą?
Ne,jūs visiškai nesupratote manes.
Čia ne kiaušinis,ar višta.
Tiesiog jūs neatsakėte į mano klausimą,išvengėte jo!.
Tarkim man nebūtina gauti į kiekvieną eilėraštį atsakymą,ar atsakymus,kas
ką mano apie parašytą mano eilėraštį.
Šiuo atveju,nei višta ,nei kiaušinis ne prie ko.Tiesiog,mane tenkina tai!
Tai kaip dėl užduoto mano klausimo jums...?
Taigi.Ar aš kaltas,kad tu neatsakai?Ar tavo neatsakymas mane erzina?
Manes ne.O dėl taves,nežinau.
Nesupratau,prie ko čia stalčius?Tokiu atveju,galima ten padėti ir vištą,ar kiaušinį...
Dėl tavo klausimo,žinoma kad knyga.
Bet,žiūrint kitu kampu,be abejo,skaitytojas.
1.Žmogus,-knygos kūrėjas.
2.Žmogus,-knygos vertintojas.
3.žmogus,-knygos daugintojas.
4.ir t.t.
Ar aklam žmogui reikia knygos...?
Manau,jam svarbiau išgirsti žodį,nesvarbu ar iš knygos,ar iš kito žmogaus
lūpų...atpasakojimą.
Manau,supratom vienas kitą...
Širdis plyšta iš skausmo
Žinau kad tave turiu, bet kodėl tu ne čia...
Ne su manimi...
Kiekviena sekundė pažymėta ilgesio
Net rieda skruostu ašara paiilgusi tavo žvilgsnio
Galvoje tiek minčių ir jos visos panašios į tave
bandau iš jų atkurti gyvenimą
kurį mes kartu gyvenome.
Ir man niekaip neišeina.
Taip lėtai slenka laikas
Ir tiek daug jis atėmė iš mūsų
Tik mes nesugebėjom tam pasipriešint
Nes labiausiai bijojai tu,
Ir pasidavei ne dėl mūsų.
Kažkas atsitiko, kas viską sumaišė
Ir mano širdis nesupranta jausmų
Viskas taip dreba...vibruoja many..
Ir kodėl tu mane kitaip supranti
vis sakai kad mes vienas kitam nesutverti.
Mes kiekvienas nenorime verkti...
Bet kartais reikia...
Mes kiekvienas nenorime kenteti del meiles.
Bet visi kentejom bent po karta..
Mes kiekvienas norime gyventi...
Taip "kad nei viena diena nepraeitu veltui"
mes zinome kodel negalima mirti...
Bet kartais tyloje saves klausiam....
Del ko verta gyventi..
kai laikas stovi vietoj..
o pasislepti neina niekur...
as pavargau...
nuo vienatves susalau...
as salta ziema prabudau...
saltas ledas...viduje...
ten kur sirdies vieta...
as kiekviena nakty mintimis...
esu ten kur tu...
saves vis klausiu...
kas as...
ir kur gi tu...
krentancios snaiges veida liecia...
as iseinu i niekur...
persmelkta siela...
mane...tavyje...
palieka...
kartais prabundu nakty...
ir ieskau tavo ranku...
as nezinau kas as..
bet taves as nepamirstu...
kartais naktimis pravirkstu...
nes as cia...
o taves nera salia...
ir naktimis daznai...
saukiu ta varda...
ispaisyta sirdyje...
uzrasyta mano viduje...
nes mano kunas tik tau...
nes mano sirdis plaka tavimi...
bet laikas vis dar stovi vietoj...
ir pasislepti neina niekur...
as vis dar ieskau...
prarastos sielos...
kiek laukta...
is vienatves saukta...
as tai niekas...
o tu tai...
mano pasaulis..